Paraiška Lietuvos Kino Studijai
I dalis
Erelis trokšta mėsos
E. Gabrėnaitė stenlgiasi lyliai peiliu praverti „Lietuvos“ viešbučio stiklines duris, bei šios užminuotos. Nuo menkiausio prisilietimo jos sprogsta, ir tuo metu ekrane iš dūmų išnyra filmo kūrėjų pavardės.
Dūmams išsisklaidžius, pamatome, kad durys susprogo. Kambary sėdėjęs ir viskį su soda gėręs R. Ramanauskas neramiai atsigrįžta, mat jam lyg pasivaideno, kad kažkas darosi. Ir iš tiesų – jo kambario durys išsprogdintos. o per nuolaužas ateina E. Gabrėnaitė, išsitepusi veidą juodu grimu, kad atrodytų kaip po sprogimo. R. Ramanauskas įtariai žiūri ir stengiasi prisiminti, kur jau yra ją matęs.
E. Gabrėnaitė, nieko nesakydama, lapės eisena sėlina prie telefono ir skubiai renka V. Tomkaus numerį. Ragelį pakelia V. Mainelytė:
-Alio, klausau.
-Laba diena, -sako. E. Gabrėnaitė, -kalba „Erelis-251“, skubiai sujunkite su „Kentauru-18“.
-Vytautas dabar išėjęs.
-Kur? - neramiai klausia E. Gabrėnaitė.
V. Mainelytė padeda ragelį. E. Gabrėnaitė kurį laiką dar klauso įkyraus pypsėjimo ragelyje, paskui susiima už galvos:
-Viskas baigta.
R. Ramanauskas, ironiškai šypsodamasis, ir sako:
-Viskas tik prasideda.
Po šios frazės jiedu karštligiškai krautis daiktus į juodą lagaminą. Pro duris į kambarį vis dar virsta dūmai, juos pučia V. Bagdonas, kad atrodytų kaip po sprogimo.
(Padaromas ir Dublis antras. Suaugusiems).
Tuo metu Vilniaus aerodrome leidžiasi saulė ir lėktuvas MIŽ-212. Trapu leidžiasi ir J. Budraitis, nešdamas juodą, tos pačios markės. kaip ir R. Ramanausko, lagaminą. Jis dėvi tamsius akinius. Skubiai eina į aerouosto tualetą, užsikabinęs iš vidaus, lagaminą atidaro. Suskaičiavęs banknotus. atsidūsta:
- Visi, dabar greičiau pas R. Adomaitį.
Išėjęs iš aerouosto, J. Budraitis šoka į pirmą pasitaikiusį taksi. O taksi už vairo sėdi P. Gaidys ir papsi pypkutę papt papt. „Mauk, kiek išneša! - šūkteli J. Budraitis. - Jei važiuosi greitai - gausi dvigubai, jei lėtai – viengubai!"
Mašina lekia vingiuotom, Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Pilies skersgatvyje, lyg tarp kitko, J. Vaitkus vedžioja ekskursiją iš Uzbekijos. Jis rodo Vilniaus gotikos šedevrus, o viena akim stebi pro šalį važiuojantį taksi. Po to išsitraukia raciją ir praneša R. Sabuliui:
-Pasuko į Antakalnį. Ramiai. Be komandos nešaudyti.
R. Sabulis, apsirėdęs kunigo sutana, ramiai stovi Gedimino pilies bokšte, šalia pasidėjęs dėžę rankinių granatų. Virš galvos praskrenda malūnspamis. kuriame sėdi A. Kaliaginas. Jo vaidmenį atlieka J. Kisielius. Sabulis susižvalgo su Kisielium su humoro jausmu akyse, o Vaitkus tuo metu turistams rodo savo raciją.
Tuo tarpu taksi jau važiuoja per Valakampių tiltą. Iš paskos prisijungia kita mašina, kuri velka pririštą eglę ir nutrina visus pėdsakus.
Kameroje - sumišęs Sabulio veidas, jis skaičiuoja granatas, o vienos trūksta. Vingio parke girdėt sprogimai ir paukščių čiulbesys.
„Lietuvos“ viešbučio laiptais greitai lipa du vyriškiai - R. Adomaitis ir J. Budraitis. Viešbučio administratorius A. Chadaravičius ir sako:
-Vietų nėra!
Budraitis jam pakiša kietą banknotų, ir šis atsako:
-Vietų yra, - ir drebančia ranka paduoda kambario raktą. P. Gaidys sėdi apačioj taksi ir pro žiūroną stebi dviračiu važiuojantį Tomkų. Gaidys mirkteli jam, bet Tomkus apsimeta. kad jo nepažįsta ir
išvengta kulkos. O V. Tomkus bėga viešbučio laiptais į viršų ir sutinka Chadaravičių, bet supainioja jį, su D. Banioniu, nes Banionis vaidina .Chadaravičiaus brolį, ir sako jam:
-Išdavei, vadinasi.
Banionis traukiasi atbulas, nuspaudžia lifto mygtuką ir, nepastebimai įšokęs, nuvažiuoja į pirmą aukštą.
Pirmam aukšte jį su Tomkum supainioja Vaitkus ir Sabulis, užriša akis ir įsodina į karietą.
- Atriškit akis, - prašo Banionis, - aš juk Banionis.
- Joks tu Banionis,-grubiai sako Sabulis, - tu Tomkus, - ir abu su Vaitkum juokiasi.
- Parolį žinai? - klausia J. Vaitkus ir graibo kišenėse pistoleto.
- Žinau, - atsako Banionis.
- Tada gerai,--taria Sabulis ir nuriša jam raištį. Tada pasirodo, kad tai ne Banionis, o Tomkus, ir akis jam vėl užriša.
Karieta rieda Tiškevičiaus laikų keliais ir nemaloniai krato. Tolumoje A. Šurna ruošia bjaurią pasalą, kurioje dalyvauja H. Kurauskas, E. Žebertavičiūtė ir G. Girdvainis. Žebertavičiūtė apsimeta gulinti ant kelio, o Girdvainis, įlipęs į medį, numeta ant karietos tinklą. Ši tuojau sustoja, ir Kurauskas, su pasididžiavimu išsitraukęs raciją, sako:
- „Erelis-251"? Čia Kurauskas. Jie paimti. Kur juos dėti?
E. Gabrėnaitės balsas racijoje neatsako nieko.
Tada Šurna, norėdamas padėti nuo kelio atsikelti Žebertavičiūtei, apsimeta džentelmenu ir šoka nuo arklio, bet užsigauna koją. Žebertavičiūtė irgi užsigauna, bet jos niekas nepakelia, atsikelia pati ir suteikia Pirmą Medicininę Pagalbą A. Šurnai.
Tuo metu iš karietos tyliai sprunka Vaitkus, Sabulis ir Tomkus. Kai miške nutolsta jų žingsnių aidas, Šurna atsigauna ir pamato,.kad karieta tuščia. Liepia vytis. Ilgos ir pavojingos gaudynės, kurių metu paleidžiami penki šūviai, bet jie niekam bloga nepadaro. Simbolika.
Pavargę Sabulis, Vaitkus ir Tomkus sėdi „StikIiuose“ ir geria kavą. Stiklių vaidina A. Masiulis, kuris visiškai netinka šiam vaidmeniui, nes nemoka dirbti su kavos automatais. Bet tuo metu pro duris įsiveržia gaudytojai A. Šurna ir kt. Jie irgi prašo kavos, o ant stalo susideda įkaitusius nuo šaudymo automatus. Masiulis neša jiems kavą, prieš tai pripylęs nuodų, nes toks scenarijus. Bet Šurna, tai pastebėjęs, nejučia sukeičia puodukus su Vaitkaus kompanijos puodukais, bet šie, pajutę kažką negera, uždainuoja „Ant kalno mūrai".
II dalis
Erelis išvelkamas į dienos šviesą
„Lietuvos“ viešbučio laiptais nubėga J. Budraitis ir R. Adomaitis. Nuo jų trenkia kraujo ir prakaito kvapas. Atsidaro J. Budraičio lagaminas. ir ant laiptų pabyra banknotai. Prišokęs Chadaravičius padeda surinkti, bet jis jau kažką įtaria. Už tai Adomaitis į jį šauna, bet nepataiko, o pagal scenarijų turėjo pataikyti. Chadaravičius apsimeta negyvas negyvas.
Budraitis, radęs kieme paliktą V. Tomkaus dviratį, sėda ir važiuoja j aerouostą. Pakeliui nutaria išgerti kavos ir užsuka į „Stiklių“ kavinę. Čia jį pastebi Žebertavičiūtė ir išduoda. Visi šoka jo gaudyti. Į gaudynes į įsijungia valstybinės konservatorijos studentai policininkų uniformomis ir kaipmat pagauna. Mat kaip... Budraičiui supančioja rankas ir veda į kalėjimą, kur jau sėdi V. Masalskis. Budraitis, jį pamatęs, gūžteli pečiais ir kaipmat prisimena vaikystę, kada jie su Masalskiu dar nebuvo pažįstami. Bet išlieka rimtas, tik daug rūko. Daug daugiau, negu kituose filmuose. O Masalskis nerūko. Tuo jis labai skiriasi nuo Budraičio.
- Nerūkyk, ką. . . - prašo Masalskis.
- Noriu šoku, noriu dainuoju, - atsako Budraitis. Masalskiui per vieną ausį įeina, o per kitą išeina titrai: koniec filma.
