Rodomi pranešimai su žymėmis Poezija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Poezija. Rodyti visus pranešimus

2020 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Tėvelio meškerėlė grįžtančiam namo

Parbėganti basa galva,
linguojanti paklibinkščiuojanti mintis.
Senyvam paštininkui paklebenus į duris,-"Lazdelė-Skėtis Jums!
Naujasis Šuo Vedlys?"

"Tik koja koja!
Manosios kojos virpanti
nauja širdis!"

Ūseliai spintoj virš galvos,
akelių poros trys-
tėvelio mirusiojo meškerėle
per tuščius dubenėlius-
Švyst!

Motulės Sodas

Žilutė vieniša
skarota rankele,
paglosčiusi rasotąjį bijūną,
ruda uodegute ataidinčiai katytei,
žirniukais skambteli šalia.
"Kiekvienu bilstelėjimu dugnan girdžiu,
ar kviesi pusryčiui
ir jos trejas dukrytes?"
Pro kraštą vynuogių
anūkas čiauškia
su spindinčia
nosyte.

Drugelio Sniege Atmintis

"Drugelis
krintančiam sniege...
Sukas, plasnoja."
(Oemaru Otomo, 19a.)

Nebetekau drugelio sniege
atminties,
žolytėj ančių prūde
buožgalvių trinties.
Ežiukas, stumtelėjęs krantą
anūkės basute-
baksnoja uodegą nusekdamas
kiru-
kaip riešutėliais
mailium čepsi
liežuviu.

Šiukšliadėžių kovai iš trečiojo ligoninės aukšto

Kovų šeimyna ištiestais sparnais
pridengus didį
agurkyčių morkų lobį - 
tarp popierių dėžėj,
krūtinėm dengia vakarienę,
nulydi akimis- 
virš kamuolinių debesų
atidūzgiantį Boingą.

New Yorker ir antelės rugsėjo lietuj

Penkių
žolėj sugūdžiusių antelių plunksneles
beglaudžiant gluosnio dulksnančioms šakelėms,
New Yorker
striukės šeimininkas į šaknis
svyruojantis kairėn ir dešinėn,
batus
keiksnoja tamsiu alumi.

Mani vaizdai iš trečio aukšto tvenkinin per palatos langus

Rytulio Saulė.
Iš kiro gvelbianti
varlytę
žalioj žolytėj - 
girgsi vis
kvatojanti antytė.

Chemo

Artojas patale akim
skaičiuoja mirktelėjimais vamzdelin
riedančius lašus -
vagas
vilnijant plūgui.
Kirų-
panirusių už ašmenų,
pagurkliuos tirpstančius
kurklius.

2017 m. birželio 29 d., ketvirtadienis

Takijošis

Pirmas po ilgoko laikotarpio

"O sraige!
Pakilk į Fudzijamą!
Tiktai lėtai lėtai!"
(Issa Kobajaši: 1762-1827)

Takijošis
sklaidydamas Isą
-juk paskaita popiet-
akis išplėtęs spingsi,
pirmagimio kojytėms
sraiges į Fudzijamą
nušluojančioms lovūgaliu žemyn.

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Rimuotas trieilis

Dvynukams prie tvarto rankelėmis pliaukšint
į pirmąsias snaiges,
Kuprelio, kurs užpenai mirė, pataluosna -
katinas rausias.

2011 m. birželio 1 d., trečiadienis

Dukterėčios penkto gimtadienio proga

Senokai, tiksliau - labai senokokai (gal prieš 5 metus paskutinįkart) bandžiau kažką eiliuot, o vakar dar Mindaugas Valiukas (šaulys, bei lietuviško haiku meisteris), perkantis bandeles Mažvydo alėjoj po ranka pasimaišė, tai įkvėpiau oro ir mostelėjau keletą eilučių seserėčios penkiamečio beigi vaikų gynimo (nuo suaugusių) dienos proga.


Prisimatavus šaulio kepuraitę
iš sodo tolumos jau
su dešimtu žingsniu
pasisuka į
stalo lėkšteles,
vištienos kepsnį,
džino taureles
ir strėliuke nušnioja
torto žvakeles.

2009 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Kaip aš kepiau duoną orkaitėje

Vakarai dabar ilgi, tad sugalvojau išsikept duonos pagal seną Pochliobkino receptą.
Pradedu nuo orkaitės užkaitimo. Būtent nuo orkaitės, nes ji, kol pagaminsiu duonos paplotėlius, turės gerai įkaisti.
Duonos gaminimui man prireiks:
Pradžiai:
apie 40 g. mielių (pageidautina su dar nepasibaigusiu naudojimo terminu), ketvirtadalis stiklinės vandens, porą šaukštų miltų ir porą žiupsnių druskos. Visa tai gerai išmaišau. Išmaišius palieku nusistovėt, o tuo metu supjaustau kokią galvą svogūno.
Po to gerai būtų atrast aliejaus (ketvirtadalis stiklinės), du trečdalius stiklinės vandens (galima ir pieno).
Aliejų ir vandenį supilu į tą pirmąjį mišinį. Aišku, vėl gerai viską sumaišau. Vėlgi imu ir pasūdau pora žiupsnių druskos. Nuo to mišinio kiekio ir priklauso man prireiksiančių miltų kiekis. Geriausia naudot aukščiausios rūšies gerai sumaltus kvietinius arba ruginius. Parduotuvėse galima rast rupesnių miltų, labiau skirtų blynams (patrynus pirštais matosi jų rupumas). Tokius palieku šone. Patariu naudot geresnius, nes tada tešla minkysis geriau.
Va dabar prasideda tikras ciongas. Į tą gautą maišalynę imu po truputį pilt ir kartu maišyt miltus (priklausomai nuo miltų pasirinkimo – kvietiniai ar ruginiai – gausis ir skirtinga duonelė). Įberiu porą šaukštų ir gerai pamaišau (irgi šaukštu).
Gamindamas tešlą, įmetu ir žiupsnį kmynų ar kokių sėmenų.
Galų gale taip po truputį vis įmaišant vis po kokį šaukštą miltų, tą šaukštą prisireikia pakeist rankomis.
Taip sakant, užsiimu tešlos minkymu. Pradžioje tešla labai kibs prie rankų, bet toliau vis papildant ją miltais, ji taps minkštair nebelips. (iš viso man prireikė apie 700 g miltų) Svarbiausia, kad ji netaptų kieta kaip koks molis. O molis, anot Ūkio ministerio – žemdirbio brolis.
O dabar jau galima ir duonos paplotėlius formuoti. Darau juos tokius kaip cepelinus. Man pavyko padaryti keturis paplotėlius.
Juos išdėlioju ant skardos. Dėdamas truputį prispaudžiu, kad paplotėlis gautusi panašus į duonos formą, ir pašaunu orkaitėn.
Kadangi orkaitė jau gerai įkaito (kol minkiau tešlą ir formavau paplotėlius, ji turėjo įkaist jau neblogai), duonos paplotėliai joje kept palieku apie 13-15 minučių. Šiaip, po 10-12 minučių galima patikrint kaip vyksta kepimo procesas. Degtuku praduriu duonos plutelę ir pažiūriu, ar yra ant degtuko tešlos liekanų. Jeigu yra – dar palieku kept apie 3 minutes. Po to duona išimu iš orkaitės ir, padėjęs ją ant medinės lentelės, uždengiu rankšluosčiu.
Palaikęs uždengtą kokias 25-30 minučių galiu ragaut. Taip sakant, po valandos nuo darbo pradžios duoninė pilna savos duonos.

2008 m. rugsėjo 13 d., šeštadienis

Vienuolika parodos paveikslėlių

Ūūūū! kokią įžangą galim skaityt čia

Vienuolika

O jau papėdė Gedimino!
Lapams mirus.

*
Nuokalne rieda kūdikis
apkūnių tėvų
žiovulius rikiuodamas eilėn.

*
Lepetiškė lepekšt!
Lepetiškė lepekšt!

*
Raukta kakta atsišaukia
pusbačio šveitimu nirtulingu:
Lapu.

*
Gegute, pamalonink! Paskaičiuosiu:
Vienas… du…

*
Birbyne skerdžius kiaulpienine,
pritykinęs prie paausio,
namolio svirpina.

*
Stebėk!
Avele tykioji mano!
Peteliškaitė vakarėlio tviska!

*
Darbuojasi
rausvas taškuotas kepures bilsnodami
grybautojai
su užmoju.

*
Švilpavęs greita eiga
prieš kirmį
lėtina žingsnius:
pranciškonas taku.

*
Kelionlazde džiaugsmingai dunksi
ausims be auskarų
Tėtušis Severinas - iš natų -
prigludusiai prie smuiko piemenaitei.

*
Smūtkeli vakarėlio!
Aidėki svirpleliu!
Apie griežimus dantimis
žinužę mano neški.

2008 m. liepos 9 d., trečiadienis

Septyni Parodos Paveikslėliai

Apie "***" jau minėjau čia.
Tęsiu.
*

O jau papėdė Gedimino!
Lapams mirus.
..

Nuokalne rieda kūdikis
apkūnių tėvų
žiovulius rikiuodamas eilėn.
..

"Krikštynoms kepurėlę baltą?
Mišiosna šilko skarele?"
..

Skambutį mygia,
mykia,
tuoj slenkstį minkys
tuoj-
žieduotas vaikinukas.
..

Kuoduotą uodegą iškėlusi galanda
Kalaitė pasaitėlį.
..

Tuksena sukabintas skardines
Jaunasis Telis išsijuosæs.
Virš būdos.. Virš būdos..
..

Kojelės baltos jaučio odos batuos-
teškena Antanėlis šeimynykščius.
Mamule! O andais Tetukas!
..

Iš paskos kerdžius
pypkės kamuoliais į zvimbesį -
ragais vainojant uodus palšiui.
Parpukši abu.

2008 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

7 Parodos Paveikslėliai

Įžangą, lygiai taip pat tinkančią šiems posmams,
galite perskaityti čia:

O jau papėdė Gedimino!
Lapams mirus.
..
Betūpčiojanti prie kaštonų
stebis mergina-
kaip josios palydovas-
baugščiai skersakiuoja aplink.
..
Vienodai tiksi
į lakuotus kulniukus
languotu ilgu skėčiu.
..
Pėdom į pėdas šeimininko
spanielis šlavinėjančiom ausim.
..
Grindiniu-
nuo žvilgesio šiepia dantis-
polaidžio vandenimis-
laiveliui popieriniui burzgiant.
Kiemsargis
urzgia.
..
Akis į akį -
penkiolikmetė,
brisdama per srovę,
sijono klostes
kelia
droviai.
..
Skersai taką
krinta iš rankų lazda.
Jau ribuliai tik
šulinio dugnu:
Bobulės muilinti stiklainyje
protezai.
..
Vaikigaliai
…penki, šeši…devyni!...
Prošal ant dviračių ragų
kuprinėm raudonviršių
mina.

2008 m. birželio 2 d., pirmadienis

Tekstūros 30-32

Pasiekiamoj ranka
prieš langą slyvoj,
mažasis Aleksandras,
į vedamąjį tėvui parpiant,
po lašo lašas
medžiotojo skyrelį savaitinį
kauliukais
tarytum akmenį pratašo.

*

Meškerkočiais ant molo
išmatuoja valą,
jų gaudytas žuvis,
vaikigaliai - žvejai bestriukiai,
kabliukams rodo savo paneles.
Su pasimėgavimu,
ūžesiu skardžiu ištinka
pro šalį dūzgiančiuosius eMŽėTes*.

*MŽT - mažasis žvejybinis traleris.

*

Trigrašis Vilniui

Prie Petro Povilo* artėdamas
būrelis krišnaitų
megafoną garsina.

*Petro Povilo bažnyčia Vilniuje.

2008 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis

Tekstūros 27-29

Metras - tai ne mato vienetas

(skirčiau visiems indigo spalvos gerbėjams ir visoms gerbėjoms)

Teatras.
Gęsta rampos šviesos.
Salonų pantera
į programėlės metrą skverbia žvilgsnį,
baksnoja tėvui
operuotą kirkšnį,-
“O aura jo taip plaikstosi,
taip plaikstosi!”
Lipšniai nudūsta.

*

Mergytės dvi šaligatvio lietuj,
nuplukdžiusios laiviuką po tėvelio ratais,
skrebenusios pagaikščiu,
atlyžta žaibo greitume –
jauniems nagučiams murkiantiems
pradėjus žaisti
kambuzo virėjo kepure.

*

Pakeliui namo


Tvirtu žingsniu bežylanti pora,
įsūnytam mažajam Antanėliui,
puškuojančiam balsu,
mintyse liežuvaujančiam
tą saldųjį pyrago riešutėlį,
jau į arbatą pakeliui,
lifte akim nusvyra –
penkių aklų katyčių
cypčiojimo linkui.


Maître (prancūzų k.) - maestro, ponas, vadovas, šeimininkas, menedžeris. Vienu žiodžiu - ceremonmeisteris.

2008 m. gegužės 27 d., antradienis

Tekstūros 24-26

Po liūties

Grindiniu..
upeliuku..
laivelams popieriniams sklendžiantiems
griežia dantimis.
Kiemsargis.
Urzgia.

*

Iš susibūrusiųjų
stumteli ranka
per tiltą su jaunąja
žengusiam jaunikiui
Sigutę - mažąją seselę -
mergaitę,
nelaikančią galvos.

*

Senvagėj,
švyturiuojant dugne akmenims,
gausi šeimyna ančių irias.
Iš paskos irgi valtimi
galingais yriais
tėvas supa
pilnėjančią jaunutę žmoną,
dukrą, dvynukus.
Neatsilieka...

2008 m. gegužės 21 d., trečiadienis

29 Parodos Paveikslėliai

30 posmelių. Kiekvienas eilėraštukas sudarytas iš dviejų posmų,
todėl eilėraštukų yra tik 29. Kiekvienas aukštesnysis posmas turi po žemesnįjį kaimyną. Kitaip tariant, kiekvienas (išskyrus I ir XXX) posmas yra vieno iš 29 eilėraščių pradžia ir pabaiga.
Vienu žodžiu, japonai tokius pagrybavimus vadina „Renku“. Man japonas už tokią grybieną išrašytų antausį su kojos plaštaka ir padarytu „renku nesurenku“, todėl aš tai vadinu „***“.
Į sveikatą draugai sūrių mėgėjai, sūrių mėgėjos - irgi.

29 Parodos Paveikslėliai

I
Melsvi, suirusių ratų pelai
rusena dar,
bités vienišą atsidūséjimą kaitina.
II
Sūnau mano avilio,
ar ašara ši -
kad smiltyse
Jaunamartę Tavo Pušį skandina?
III
Strykteli džiūvusiu lapu-
pro šalį medkirčio klumpančio
kojas kabina
kurtinio vaikas.
IV
Nors dar toloka iki eigulio:
matyt ar virpanti lange šviesa?..
Tik drebulé.
Klaidinusi nūnai -
šalia.
V
Seni seni... Ei, seni!
Štai tavo liepa!
Imu!
VI
Rodos, ir rankos tuoj nebpakels:
su delčia patiltéj
kiemsargis strypsi.
Naktų baltųjų dusulys.
VII
Virš gęstančios ugnies delnai.
Kolei kraujas užvirs, kol atvés
ežerélio vakario vanduo.
VIII
Dugne
ar tebesą dar
karpio nugaros tie sūrūs pelekai?
IX
Priešpiet besiteškenantis gerviukas
balos paviršium slenkančiu
šešéliu drugio stebisi.
X
Kur inkaras buvo -
trūkusi virvé.
Kur liko su žuvim -
irklo pédsakai.
XI
Ledo plonu paviršiumi kuprinę
nešantis žvejys
plaukiančiąjam vytusiam dugne
batu baksnoja
tik.
XII
Į vartelius vienturté lopyta suknia:
Kaimyne... motinai...
Jau trečia diena.
Dubens pakaks perlinų...
XIII
Betgi matai - necypsi juk!
Mažylio dar néra!
Man šis kalenimas tikrai ne paskutinis.
XIV
Linkui vežiko uosin kelto rato
anūko džiugų judesį delnu
palydi senojo keiksmai -
karčiuoju, srūvančiu ant bato.
XV
Aleksandrai. Sūnau!
Svečiuosna nedera kalenti
bus.
Tačiau kodél gi
tavo dviračio priekinis ratas, ištrūkęs,
pelkéje nerimsta?
Sesilija. Dukrele!
XVI
Galusodéje vaiko žvilgis
į širmio pasibaidžiusio
pasagos jaunas akis.
XVII
Sklidina taure vikri žmona
prie stalo, puošto arbata kvapnia,
veidu į svečius prieš tostą pokšteli,
jog vakardien paplūdimy
susmuko irgi.
XVIII
Su pirmu vakariniu diktoriaus pasvarstymu:
Štai sostinéje nuo kaitros jau antras...
Sausra mat...
Mat.
XIX
Mažoji Agnelé,
įsikabinusi klausytojams
stiprių sveikatos žodžių,
palinksi kaspiniuota galvele,
ir greitakalbe - pernelyg jau garsiai -
Tétyti, sveikinu!
XX
Dantyse kandikliu šeimos galva
vél pastuksena
besilaukiančiai žmonai pirštu.
XXI
Šnopavimas kirviu
spriegiančio nuo pliauskos
žiedlapį vyšnaités.
XXII
Liesosios karvés metai, ramute.
Vien siūlas Onulés tarp pirštų.
XXIII
Kaimelio meškerélé
su šunimi pypkiuodamas ridena mintį
apie upelio seklumas:
ir žuvys - paleistuvés - nebe tos.
XXIV
Vaikigalius sutikęs iš žūklés
čiupt kibirą - skandins šunéką,
užtrauks ūmai:
Kaip virpa balso stygos...
XXV
Tolumoje šile
moteris maitinanti kūdikį
krūtimi
švyti.
XXVI
Lūputés putlios prieš akis
dékoja už degtuką dūmu į akis.
XXVII
Bus tau dievulio bausmé, vabaléli,-
tarsteli motulé.
Paliks strazdelis puokštę ant peties.
XXVIII
Įsidienojus,
nuo dobilo lapo
kurpaitės vasarinės mostui
paleidžia žiogas savo įnagį darban.
XXIX
Kaimelio krautuvėlėje. Ryte.
Svirpleliui dvelkiant po prekystaliu,
vélgi tas senasis
rytinį slyvų aromatą pagadina.
XXX
Kūdikiui nujunkytam
ir motina ir auklé
padeda kartu:
Bebe da bebeeee...

2008 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

Tekstūra 23a

Pasimėtymas kamuoliu su seserėčia obels ir gervės šešėlyje

O štai pirmuoju smuiku?
Svarstis –
ne varpas esu.
Kai dideliausiam skėčiui
stuktelsiu batu,
kaip kad lietus smulkus,
ar pasibelsi,
virktelsi padu prie slenksčio –
jaučio tvirtumu –
nuo svirno žvelgsi?
Svyruosi prie langelio,
ar atidarys?
Vaikas šešerių atliepia,-
“Su degtuku tavuoju
tik užpučiu ugnelę.
Nuo liepto tinkliuku tamsoj matau žuvelę!”
Baugu kartoti šauksmininko linksnį –
pėstininko žingsnį.
Artojas tas,
kursai baksnoja kuinui pypkeliu?
Žvejai –
vynioja apie lydį žodeliu?
Senvagėje kuprines sumetę,
maumoja dantenom.
Vinim.
Akis, ausis,
kaip skruzdėlyną pagaliu,
kabina, -
” Ir ko daugiau man reik?!
Lizdą štai turiu!”
Kukučio balseliu.
Sapnuoja paruges
atšipusiom dalgelėm,
pjautuvais seselės lūžusiais švytuoja.
Ir kolei?
Gandras kol gražins vaikus?



Šiuomet,
nuodėmklausiui manajam palikus mane,
nedaug –
tik per sprindį,
piešiu tau balto popieriaus
mažutį paveikslelį –
eglutėm kraštuose
ir dideliausiu kryptelėjimu –
Sveika!..
Sunarstau kreipinuką,
virbalus keičiu,
nutraukau siūlą,
vėlgi sumezgioju,
kad nebaidytų kadagys, neišsiardytų.
Čiurlelis ant peties verlenas –
stogdengio sūnus,
kriaušaitės glūdumon.
Ranka pamoju,
kartais nenutoltų kad:
pūkuotoji galvutė,
kriauklaitėm kišenaitėj.
Išsipūtus tokia.
Metų penkerių,
atvertu zylės snapeliu, -
“As jau zila!”
Dėdutis džyrina lazda, -
” Nesisarmatyki.
Nebriski iš vagos.
Dantukai tavo spyglio ežio.
Tuoj lietus.
Dangus toks žilas.”
Šypsausi.
Ar matei arkliuką?
Ar kanopaitę - kupiną balos?
Raudonas lašas rankoje –
kartus.
Linguoja mano penkiametė, -
“Paniūniuok gi!
Kad musės pačios kristų nuo staktos!”
Nuo delno kad bitelė žiedą slėptų avily?
”Geriau jau tą:
Senosios.”
Pasodinu ant strazdanos siūlelį audžiantį taškutį –
čiaudulį,
basinėjantį žole.
Rankelės rieda paskui obuolį žeme.
“Dardar karieta karalius dvaru,
mūkia jam karvė ausy žiogeliu.”
Motutės veidas vyšnių lapuos –
uogas trina.
Uodegą jos samanoto balso
kriauklelių skrynios gyvsidabris skina.
Sausom šakaitėmis galva
nusiveja kauliuką, antrą mina.
“Tada as busiu aukle,
vaikai kuria dabinas!”
Batukais pamatavus senelio vageles.
“Darbuosiuosi. Auginsiu bandeles!”
Ir akys rimtos jau terpia sėkliukes…




Ar tilps žuvelė
Tavame luotely?
Marelėse - valtelė?
Ir žvynais neaplips Tava ranka?
Tada pakelki irklą.
Krantą stumiam.
Iriam.

2008 m. gegužės 13 d., antradienis

Tekstūros 21-23

Trys eilėraščiai



Išnirusi į proskyną pora
prošal važiuojančiųjų
sveikinama ratų
kaitriom
pavasarėjančiom balutėm,
ir ypač mergina -
jaunuoliui palytėjus jos kaklu
bėgusį lašą.

*

Į vienintelio josios rankas
nuo upės slenksčio mergina
metus žvilgsnį
duburin,
prieš paskutinį žingsnį
kresteli ranka
tas garbanotas sruogeles.

*

Joniukas susirūpinęs palydi
ežiuką, puškantį keliu.
Atsargiai-
vienu piršteliu,
užmauna spygliui gabaliuką vyšnios.