Po paskutinio riebaus
Šauniojo kareivio Tomkaus kvapnaus pirstelėjimo, nutariau šiek tiek pakoreguoti savo racioną įmesdamas keptuvėn daugiau daržovių ir prieskonių. Gal kas susidomės nauja tankų kuro receptūra?
Paprastas tomkizmas paprastiems tankistams, arba Didžiojo Demagogo pamokslai Jaunėliui
Visada šaudyk pirmas. Nesvarbu, ar prieš tave stovi gyvas žmogus su dantų krapštuku, ar Zappos biustas. Beje, dėl Zappos nesijaudink: dėl jos verks jos gerbėjai.
Raidės turi būti didelės, ryškios ir gerai įskaitomos. Visada pasirink didžiausią įmanomą kalibrą: plačiausią bokso pirštinę, kiečiausią beisbolo lazdą, sunkiausią svarmenį, ilgiausią kartį – tada būsi tikras, kad ašaros liesis ne tavo pusėj. Visada prisimink – kuo didesnis kalibras, tuo mažesnė oponentų vėlesnių protestų tikimybė. Paprasčiausiai nebeliks tau oponuojančių.
Nepamiršk šauktukų!!! Didelis ir ne vietoje padėtas šauktukas – tai dar vienas papildomas Barstyčių akmuo į tavo oponento daržą. Juk oponentų ausys turi garso stiprumo priėmimo ribas!!!
Kompromituojančių duomenų rinkimui apie savo oponentus paskirk po tau ištikimą žmogų. Jei šis ištikimas žmogus su tuo nesutinka, jis tampa tavo oponentu, kuriam galėsi paskirti kitą tau ištikimą laborantą, rinksiantį naujus duomenis apie naują iškilusį oponentą.
Abejonės kelia baimę. Tačiau jos pritraukia didelius pinigus tavo naujoms įdėjoms. Todėl kiekvieną tavo oponento faktą, patvirtintą nepriklausomų šaltinių, paversk abejone. Tam tiks ir tokie žodžių rinkiniai, kaip „tavo šaltinis šitais faktais save tik sukompromituoja“, „čia tėra tik tavo paties išgalvoti faktai“, „kadangi tavo šaltiniai mums sukėlė didelių abejonių, tavo faktai tėra riebus nulis“. Pabaigoje, nuo abejonių oponento faktais, nesunku pereiti prie abejonių pačiu oponentu.
Naudok kuo daugiau būdvardžių. Daiktavardžiai ir veksmažodžiai nėra tokie svarbūs, kaip būdvardžiai. Pirmieji du tik įvardija tavo oponentą ir nurodo jo veiksmus: būdvardžiu nusakysi jo ypatybes. Tave skaitantieji turi užmiršti oponentą ir jo teiginius, tačiau jo fizionomijos spalvos – niekada. Dėl to ant stalo laikyk pasidėjęs Didįjį Lietuvių kalbos žodyną. Kodeksą reikia gerbt.
Autoritetu negali būti konkretus žmogus. Žmogus yra silpnas padaras. Visada apeliuok į mases. Minia nugali viską. Masėms įvardinti tiks ir tokie daiktavardžiai kaip „Tauta“, „Dori Lietuviai“, „Gimtinė“, “Piliečiai“, „Mokesčių Mokėtojai“, „Patriotai“, „Mes – Jėga“ ir pan. Beje, įvardindamas mases, neužmiršk jos galybę pabrėžti būdvardžiais.
Pamiršk Okamos skustuvą. Kuo daugiau prielaidų, tuo lengviau juose pasiklysti. Pasiklysi ne tu – pasiklys tavo oponentas.
Kuo dažniau tujink savo oponentą. Ergo, niekada nesikreipk į jį “Jūs”. “Jūs” - tai oponentų elito išmislas. Žodis “Tu” sukels didesnį efektą, ypač jei: Pirma - jo abi raidės bus didžiosios – TU; Antra – šalia “TU” “netyčia pamirši” parašyt oponento vardą, į kurį kreipiesi. Nes tada kiekvienas oponentas, po tavo ištarto žodžio “TU”, pamanys, jog kreipiamasi būtent į jį. Šito mes ir siekiame.
Iš monologo visada daryk dialogą. Ypač tada, kai oponentas neatsako į tūkstančius tavo e-mailų jam. Bendrauk su oponentu būdamas vienas, lyg jis būtų šalia. Antraščių pavadinimuose prie savo paties sukurtų tekstų užteks tik prirašyti tokius žodelius kaip „diskusija“, „disputas“, „konferencija“, „pokalbis“, „derybos“, „pasišnekučiavimas“. Žmonės pamiršta antraštes. Bet užtat antrosios dalies – pačio teksto – niekada.
Mažiau bendrauk su tikru oponentu – geriau su virtualiu. Virtualiam oponentui – ne kaip moteriai (išskyrus gumines damas): jam nereikia siūlyt krizinės kavos, jis nesuvalgys visų tavo silkės pataluose atsargų, neišgers pilno bokalo, nesunaudos karšto vandens plaut savo pirvinoms rankoms, neatiduos ožkai tavo brangių alaus akcijų. Užtat jam lengvai galima pripaišyt pilvuką, barzdą, šaliką ant nosinės, o į rankas įbrukti sniego gniūžtę.
Suderink nesuderinamus dalykus. Jei diskusija, pvz. ekonomikos ar kokiomis nors kitomis temomis krypsta ne tavo naudai, staiga pakreipk jos kryptį kita vaga, užduodamas kad ir tokį paprastutį klausimėlį,-„O ar tu žinai, kodėl Čmilytė (ELO 2512) Gibtelecom2009 šachmatų festivalyje, partijoje juodosiomis prieš ispanų didmeistrį Josep Manuel Lopez-Martinez (ELO 2540) panaudojo Sicilietiškąją gynybą, Laskerio-Pelikano, Svešnikovo variantą?“. Ir oponentui nespėjus atsikvošėti, pribaik jį sakiniu,-„ir tu po viso dar drįsi teigt, kad Lietuvių tauta ekonomiškai „nepadaryta“???“ Kaip jau minėjau, jei kalbatės kitokiom temom, tai vietoje „ekonomiškai“ vartok tokį žodį, apie kurį vystoma pokalbio tema. Pvz, jei apie meną, tada „meniškai padaryta“ ir t.t. ir pan.
Kartojimas – mokslų motina. Po kiekvieno naujo oponentų argumento, kontrargumentuok teiginiais, išsakytais diskusijos pradžioje. Kartok tai tol, kol išsibaigs tavo oponentų argumentai. Tada garsiai paskelbk apie savo pergalę.
Kiekvieną oponentų žodį priimk kaip asmeninį įžeidimą. Sušukęs „Aš įžeistas“, nukreipk į jį savo pykčio perkreiptą žvilgsnį. Tuo tu dar labiau apstulbinsi savo oponentus. Jei nepavyksta su veido išraiška, gali priešais save pasistatyti veidrodį. Vietoje žodžio „Aš“, taip pat gali vartot žodžius „Tauta“, „Lietuviai“ ir pan. (žr. skiltyje apie autoritetą).
Tavo jausmų ir emocijų kaita nuo tavęs nepriklauso. Bet kokiu atveju savo įsiūčio, pykčio, įtūžio, neapykantos protrūkį teisink oponentų išvaizda, plaukų spalva, apimtimi, maitinimosi ypatumais, akinių formomis, skruostų platumu, antakių vešlumu ir pan. Jei žmogus yra be sąvybių, pereik prie jo finansų kritikos, kad ir tokia daug žadančia fraze „V to vremia kogda naši kosmičeskije korabli…“ Kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia, „Tuo metu, kai TU buvai finansuojamas Soroso…“.
Logika diskusijose nebūtina. Jos trūkumą lengvai teisink užimtumu ir laiko trūkumu. O tuo tarpu lengvai galėsi vartyt Didįjį Lietuvių Kalbos Žodyną, ieškodamas atitinkamų būdvardžių.
Savo teiginius visada susiek su kokiu nors nežinomo autoriaus kūriniu. Oponentas nori paneigt tavo teiginius savaisiais? Tegul pirma paprakaituoja prie to nežinomojo. Dar geriau, jei tų nežinomųjų bus ne vienas. Kuo daugiau nežinomųjų – tuo daugiau laiko oponentas sugaiš beieškodamas teisingo atsakymo. O tuo tarpu lengvai galėsi vartyt Didįjį Lietuvių Kalbos Žodyną, ieškodamas atitinkamų būdvardžių.
Sugalvok naujus žodžius, sąvokas, frazes ar išsireiškimus. Bet kokiam oponento veiksmui ir išvaizdai apibūdint diskusijose kurk naujadarus, kurie gaišins tavo priešininkų laiką, ieškant pastariesiems atsakymo į klausimą „O kas tai yra?“ Pvz. jei oponentas remiasi faktais, surinktais kokioje nors enciklopedijoje, kad ir Vikipedijoje, sukurk jam apibūdinti kokį nors iš padų verčiantį žodį: pvz. „Vikipedikas“. Savo paties veiksmus visada teisink iš anksto parinktomis frazėmis-burtažodžiais, pvz. „Lakštingala negali nečiulbėti, orangutangas – nebezdėti, o žurnalistas – nerašyt“, arba „Laikas tiktais vėjas…“, ar „Tik Mėnulio šviesa…“ ir pan. Kas žino, galbūt koks nors naujadaras paklius ir į Didįjį Lietuvių Kalbos Žodyną.
„Surask“ oponento veidą valdžios ieškomų asmenų sąrašuose. Tai vienas iš patikimiausių būdų, kaip atsikratyti įkyriu oponentu, kuris nesaikingai naudoja savo laiką argumentų ieškojimui į kiekvieną tavo repliką. Tegul juo užsiima valdžios atstovai. Malonu, kai į skambutį atsiliepęs oponentas atidaro lauko duris ir išgirsta vyrų juodais kostiumais frazę,-„Atleiskit. Tarnyba tokia.“
Paskutinis šūvis visada turi būti tavo. Po paskutinio tavo šūvio didžiausiu įmanomu kalibru, oponentų pusėje bus tik tyla; ji tereiškia tik vieną – tavo pergalę. Nesvarbu, kad koks nors neryškus oponentų surengtas teismas nusprendė, jog tu esi kaltas ir skolingas valstybei 100 MGLų*. Valstybė esi Tu.Kai oponentai išsilaižys savo žaizdas ir nusiramins, išsitrauk seną medžiagą ir panaudojęs naujus būdvardžius iš savo Kodekso, patiek oponentams jau kartą valgytą patiekalą vėl. Tai ir yra paskutinis šūvis. Tegul dabar jie laižo TAVO žaizdas. Nesirūpink dėl teismo: teismas tęsis amžinai, o Kodeksas yra beribis.
*MGL - minimalus gyvenimo lygis, nustatytas Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių ir socialinės apsaugos išmokų indeksavimo įstatyme.
